2021-2022 metais praleidau 2000 valandų skaitydama self-help knygas, kurios, deja, gyvenimo nepakeitė. 😀

Kodėl pradėjau šitą eksperimentą? Turėjau krūvelę neatsakytų klausimų. Iš pradžių paprastų, paskui sudėtingesnių, tada išvis išdaužančių. Degiau idėja, kad “knygose yra visi atsakymai → o aš esu knygų nerd’ė, tai tikrai tuos atsakymus rasiu”.

2022 m. gale teko pripažinti, kad klydau.

Įsitikinimas apie “knygas visagales” man ir dabar atrodo mielas. Realiai jis toks ir yra – mielas ir naiviai nekaltas – bet aklas įsikibimas į jį man pridarė visai nemažai žalos. 🙈

Gilyn į tamsų mišką

Viskas prasidėjo nuo to, kad užsispyriau išmokti geriau rašyti. 

Susirinkau solidžią amuniciją rašymo tools’ų. Įrankiai veikė, dalykai “važiavo”. Smagu. Bet kai norėjau didesnio progreso, man nepavyko – atrodė, kad atsimušu į sieną. Nepaisant visų surinktų įrankių ir rašymo triukų, stagnacijos blokai ir toliau trukdė man siekti tikslų.

Kažkuriuo metu atėjo suvokimas, kad mane sabotažuoja ne įgūdžių stygius, bet mental kliūtys / emociniai barjerai. Nėriau giliau: pradėjau nagrinėti rašymo blokų priežastis, nerimą, perfekcionizmą, imposterio sindromą ir pan. Kitas sluoksnis – galit bandyti spėti – buvo vaikystės traumos, kurių iki tol negalvojau turinti.

Pamenu vieną žiemos naktį, kai gulėjau lovoj pusę dviejų nakties, varčiausi kaip kukulis ir mąsčiau: “Kaip aš pradėjau nuo tokių paprastų dalykų – kur sakinyje turi eiti veiksnys su tariniu – ir sugebėjau prisikasti iki “healing avoidant attachment wounds”? Kaaaaaip?

Sniego gniūžtė, aišku, jau riedėjo nuo kalno – supratau, kad stabdyti reikalus bus sunku. Be to, ir nenorėjau. Tada nusprendžiau: ALL IN. 

<Čia gal kils natūralus noras paklausti, kodėl įprasta terapija nebuvo opcija. Turėjau savo keistų, nelabai racionalių priežasčių. Prieš tai buvau išbandžiusi keletą greitų terapinių sprintų, bet niekas nesitęsdavo ilgiau.>

Psichologinėms self-help knygoms realiai skyriau pusę etato. Po 20 valandų per savaitę, 52 savaites per metus. Į trasą ėjo visi formatai: popierinės knygos, Kindle, audiobook’ai. Podcast’ų neklausydavau – man atrodė, kad info ten nestruktūruota ir nekoncentruota (čia gal dar reikėtų įterpti nepatogų faktą, net audiobook’ų su stipriai kondensuota info klausydavausi 2x greičiu).

Tai tęsėsi porą metų. Tada eksperimentą nutraukiau.

Daugybė self-help turinio buvo kokybiškas, bet:
~ reikalavo daug laiko;

~ atrodė, kad autoriai dažnai prieštarauja vieni kitiems – ypač tomis temomis, kur man labiausiai norėjosi greito atsakymo, tokio plain old-fashioned simplicity;

~ aš nuolat, NUOLAT atidėliodavau praktines užduotis (‘78 journaling prompts’, kad geriau pasijustum – jūs turbūt juokaujat).

Keisčiausia dalis? Atrodė, kad kuo gilyn į mišką, tuo viskas tamsyn. Išleidus tiek laiko ir pinigų, mane vis dažniau pradėjo persekioti įkyri mintis: “Tu ne tik nepasistūmėjai į priekį, bet ir esi labiau pasiklydusi nei bet kada anksčiau.”

Kai tikim istorijomis, kurios mums nepadeda

Visą tą laiką jojau ant solidaus įsitikinimo: “Aš esu knygų nerd’ė ir knygose rasiu viską.”

Realiai už šio įsitikinimo slypėjo ir puokštė kitų, mažiau akivaizdžių:
~ Kad iš esmės pavojinga pasitikėti real-life žmonėmis (jie nebūtinai daug ką išmano ir nebūtinai linki tau gero);
~ Kad negaliu pasitikėti ir pačia savimi, nes vidinis kompasas išsiderinęs;
~ <Šitas turbūt pats skaudžiausias> Kad kažkas su manim yra fundamentaliai blogai, todėl mane būtina fix’int pasitelkus ne vieną priemonę, bet šimtus. Ir geriau šito neatskleisti kitiems, nes… žr. pirmą punktą.

Galbūt ir jums yra panašiai. Gal ir jūs turite idėjų, kuriomis tikėjote nuo tokių senų laikų, jog jos tarsi tapo organiška jūsų dalimi. 

Kai esam maži, nedarom super sąmoningų pasirinkimų, tiesiog nuolat monitorinam aplinką, kaip kempinės sugeriam feedback’ą (dalykas X = saugu, dalykas Y = pavojus) ir pagal tai koreguojam savo elgesį. 

Tai natūralu. Natūralu ir tai, kad programėlės su laiku įsicukruoja vis giliau ir tampa vis labiau automatinės. Apie jas negalvojame – jos tyliai veikia fone ir diktuoja mūsų gyvenimo pasirinkimus.

~ Kažkas tiki, jog yra meilės nevertas nevykėlis, kuriam niekada nepavyks užmegzti santykių;
~ Kažkas galvoja, kad su savo “nedėkingais genais” jis visada turės antsvorio ir niekad neatrodys patrauklus;

~ Kažkas yra įsitikinusi, jog yra “neversliausia mergina pasaulyje”;

~ Kažkas mano, kad kaskart pravėręs burną nusišneka, todėl geriau nekalbėti išvis.

Ar šitos istorijos turi savyje tiesos? Man tiesos klausimas atrodo mažiau svarbus nei šis: ar mūsų istorijos mums (vis dar) tarnauja, ar kiša mums koją?

Nesinorėtų antrojo varianto. Ir baisiai nesinorėtų scenarijaus, kuriame nugyvename dar kelis dešimtmečius, o tada vieną naktį staiga pašokam iš lovos išpilti šalto prakaito: “Aš esu įstrigęs svetimame gyvenime, kur niekas neatrodo sava.” 

Pabaiga be atsakymų

Mano eksperimentas baigėsi tada, kai info gausa pradėjo alergizuoti.

(Mes turbūt visi turim draugą, kuris vaikystėj prisirijo tiek braškių su pienu ir cukrum, kad būdamas trisdešimt penkerių vis dar negali į jas žiūrėti, nes fiziškai tampo. Jei neturit tokio draugo, pakeiskit vaikystę į paauglystę, o braškes į rum & coke). 😀

Panašią reakciją man pradėjo kelti self-help.
Tada viską mečiau, taip ir neradusi atsakymų.

Pradėjau vaikščioti miško takeliais be audioknygų.

Sėdėti tyloj man buvo sunku – labai strugglinau su meditacijom – bet vaikščiodama po truputį pradėjau daryti dėmesio praktikas (“open focus” buvo superinis atradimas, galėsiu papasakot daugiau).

Keisdama fokusą – zoom in, zoom out – pradėjau jausti subtilesnius kūno signalus, kurių nejausdavau anksčiau. Nustebau pamačiusi, kiek daug mano blokų yra kūniški. 

Fiziškai pajaučiau: vos tik susiduriu su kažkokiu iššūkiu, organizmas mobilizuojasi pavojui. Įsitempia. Kas smogė kaip siurprizas, tai suvokimas – kūniškai, ne intelektualiai – KAIP DAŽNAI aš būnu įsitempusi.

Ir čia buvo mano didžiausias gyvenimo hack’as, kuris dabar atrodo toks akivaizdus. Man nereikėjo tūkstančio skirtingų tools’ų. Galimai nereikia ir jums.

~ Reikia esminių įrankių, kurie padėtų connectintis su savim. Nėra vienos idealios praktikos, kuri tiktų visiems. Bet kad ir ką pasirinktumėt, meditacinis-sąmoningumo-introspekcijos komponentas (viena ar kita forma) joje, manau, turi būti.

~ Turint kelis esminius įrankius, svarbu parūpinti sau saugią erdvę praktikuotis. Ir nedrožti savęs, jei dalykai nevyksta taip greitai, kaip norėtųsi. Kažkada žavėjausi tokiomis idėjomis kaip ‘nervų sistemos RESET’ (aka žaibiškas restartas), dabar galvoju, kad didžiausia magija išsivynioja, kai rezultatų neskubini. Aišku, mane kartais vis tiek pradeda svilinti nekantrumas. Tada sau primenu: “Tsssss, viskas švelniai. Neperspaudžiant. Palaipsniuuuuui.”

Jeigu pasiseka, ilgesnį laiką išbuvęs tyloje su savimi prisilieti ir prie savo dalies, kurios visai nereikia gelbėti. Nereikia lopyti nei tvarstyti. Ji nėra – ir niekada nebuvo – broken.

O kas dabar?

Keista. Daug kas iš mūsų save ir aplinką suvokiam per istorijas. Ir visgi kaip retai pavyksta pasiekti tas istorijas, kurios slypi giliau. Tas esmines, kurias tiek metų sau kartojam patys nesuvokdami. Tas, kurios tyliai už mus nusprendžia, kuo šiandien turime būti.

**

Į lentyną padedu išplautą dubenėlį, kuris ką tik kvepėjo vaikyste ir braškėm. Ir taip keistai ramu. Geriau pagalvojus, gal tie 2000 į pasiutusius ieškojimus sumerktų valandų (kaip ir dauguma dalykų gyvenime?) visgi nebuvo veltui.