Draugyčiai. Muzika. Grilis. Dvidešimt kažkelintas bičiulio gimtadienis, švenčiamas sodyboj, miške, gabalas kelio už Vilniaus.

Prisišventę iki pirmos nakties, visi, kas „normalūs“, pradėjo svarstyt: gal ruoštis miegot, o gal atsikimšt dar alaus. Trys „mažiau normalūs“ – Mr. T., Mr. K. ir aš – sugalvojom geriau. Išsikviest taksi į vidurį miško, buržujiškai pariedėt tuos 75 kilometrus iki Vilniaus ir eiti į „Mohito Nights“ pašokt.

(Nuostabi idėja. Pati žinau.)

Geriau nepasakoti, kiek laiko mes kvietėm taksi (valandą). Ir kiek kartų kelionėj iki Vilniaus spėjom vienas kitą aprėkt (daug). Esmė, kad iki miesto kažkaip nusigavom ir į „Mohito“ patekom. Nepersirengėm, nes nebuvo kaip ir kada. Aš su plėšytais džinsais ir fluffy džemperiu, pūstu kaip cukraus vata. Net blakstienų nepasidažius. 

Su niekuo nesusirašėm, susitikimų nederinom. Bet ir nereikėjo. Draugelių prie baro buvo PILNA. 

„Oooo, šimtas metų!!“ 

„Jooo!!“

(Realiai matotės kiekvieną savaitgalį.)

Viskas kaip visada. Net nespėjat normaliai pasisveikint, kubytės su ledukais jau užsakytos, važiuojam. Vakarėlis pusę keturių tik įsibėgėja. 

Kažkuriuo metu susipažįstu su faina pana. Ji sako, kad atvažiavo studijuoti iš kaimuko prieš pusmetį. Aš sakau, kad pati atvykau iš kaimuko prieš pusvalandį. 

Juokiamės. 

Pagiriu jos makeup’ą ir pasiguodžiu, kad pati šiandien „neužsidėjau veido“. Ji man sako, kad no worries, galiu tave padažyt, einam einam.

Aš dar truputį kažką mykiu, kažkiek spyriojuos, bet kova jau pralaimėta, ji jau visa užsivedus, jau tempia mane už rankos į vonios kambarį. Tais laikais buvo labai madingi tie šimto sluoksnių makiažai, kur tave beikina, blendina ir kontūruoja tol, kol tampi savo pačios karikatūra. 

Aišku, procesas užtrunka, bet ką jau dabar. Argi mes kažkur skubam. 

Maždaug taip mąsčiau „Mohito“ pusę penkių ryto.

Aišku, mąsčiau blogai. Nes kai mes galų gale iškišom pudruotus veidukus, nusiteikusios paraganėt šokių aikštelėj, paaiškėjo, kad draugų – sorry – nebėra. Tiesiog. Visi damušė drinkus ir išvažiavo namo. 😀 

Ką?

Aš tik trumpam pasitraukiau. Ir per tą laiką vakarėlis baigėsi.

**

Prasukam juostelę į 2022 metų vasarą. Su senu bičiuliu sėdėjom ištiesę kojas mano namų terasėlėj ir kažkaip prisiminiau šitą „Mohito“ istoriją. Ir jis man:

„Tai čia ne vieno vakaro istorija. Čia yra the STORY OF OUR LIVES. Trumpam užsimerkėm, ir per tą laiką visi linksmi dalykai baigėsi.“

Ir pagalvojau: gal tikrai?

Užsimerki. Atsimerki. Ir niekas nebėra taip pat.

∙ Kažkas iš draugų išsikėlė iš centro į miesto pakraštį ir pradėjo įsirenginėti butą;

∙ Kažkas susilaukė beibio, tai dabar susitiksit antradienį po 75 savaičių;

∙ Kažkas pasiėmė paskolą ir tada suprato, kad ilgam įstrigo nemėgstamam darbe;

∙ Kažkas susituokė;

∙ Kažkas susituokė, tada išsiskyrė, tada išskrido į Balį, kur ramybė truko tol, kol po palme neįsitaisė naujas toksiškas gražuolis su klausimu: „Ką tu?“

∙ Kažkas gavo nevaikišką paaukštinimą ir pradėjo jausti stresą dėl kiekvienos į soc. tinklus keliamos nuotraukos: „Šitą ištrink.“

∙ Kažkas susidomėjo fitnesu ir geriau jo nekalbinti, kol jis nenuėjo savo 10 tūkstančių žingsnių.

Shit. Ar tai gali būti ir apie mane?

Nežinau, kada mes tapom tokie užsiėmę. Ir tokie rimti, ir tokie suaugę, kokiais žadėjom niekada gyvenime nebūti.

Atrodo, kad dar visai neseniai viską patirdavom kartu. Juokėmės ir įsikibę vieni į kitus kalbėjom apie pasaulio užkariavimo planus.

Turėjom daug quality time. 

Ir – perhaps more importantly – turejom daug trashy time.

Neįtempto, nesuveržto ir neskaičiuojant valandų.

Turėjom spontaniškų brunchų, kurie prasidėdavo 11 ryto ir baigdavosi 12 nakties.

Ir net išsiskyrę neišsiskirdavom. Online chatų buvo daug, ir visi buvo aktyvūs. Žinutės juose sproginėdavo viena po kitos kaip popcornai, ir pusė jų buvo screen-shotai su pagalbos prašymais: „MERGOS, KĄ ATRAŠYT?“

Kaip gyvenime vyksta pokyčiai?

GRADUALLY, THEN SUDDENLY.

Keista, kad viską prisimeni taip, lyg tai vyko vakar.

Vakar buvo pavasaris, kai dažėm Vilnelę žaliai, vakar buvo vasara su savaime nepasistatančiom palapinėm, vakar buvo ruduo, kai ėjom out su kailinukais ant pižamos, ir žiema, kai kepėm picas su nykštukų kepuraitėm, ir aaaaaaa – atrodė, kad dar tiek daug visko laukia.

Pokyčiai nėra tai, kas kickina stipriausiai.

Stipriausiai kickina tai, kad niekad nežinai, kada jau paskutinis kartas.

O kartais – damn – atiduotum tiek daug, kad žinotum.