‘Kas nenorit IŠ TIKRŲJŲ dirbti psichologais, galit iškart susirinkti daiktus ir išeiti iš auditorijos.’ 

Buvau ką tik pradėjusi studijuoti psichologiją. Tai buvo viena pirmųjų paskaitų ir pirmasis kontaktas su vienu iš dėstytojų, kuriuos VU studentai vadina legendiniais (pelnytai).

Aš pasimuisčiau kėdėj.

Tuo metu jau maždaug žinojau, ko noriu. Turėjau du stalčiuj dulkančius diplomus – verslo administravimo ir marketingo – ir mačiau savo ateitį reklamos srity.

Tapti TIKRA psichologe neturėjau jokių planų. Bet man atrodė, kad psichologijos žinios atrakins atsakymus į daugybę klausimų, kurie domina. 

Kodėl žmonės elgiasi vienaip, o ne kitaip? Kaip formuojasi mūsų įsitikinimai? Kas motyvuoja, o kas atgraso? Kodėl galim išleisti kelis tūkstančius ‘tašei’ ir galvoti, kad čia good deal, bet suirztam, kai 20-čia centų pabrangsta mėgstamas šokoladukas?

Atrodė, kad suprasti žmogų yra pagrindas, o daugybė kitų dalykų konstruojama on top.

Mano praktiškoji pusė (aka tingumas:)) man sufleravo: feisbukų ir instagramų algoritmai keičiasi, vienas taktikas išstumia kitos. Bet žmogaus smegenys nekinta taip greit. Todėl jeigu žinosiu kertinius psichologinius principus, 1000 smulkių hackų taps nebūtini.

Prireikė dar poros mėnesių, kad suprasčiau:
⭑ ‘nenoriu dirbti psichologe’ yra viena.
⭑ ‘nenoriu dirbti psichologe – noriu psichologijos žinias naudoti marketinge’ yra visai kito kalibro įžūlumas.

Tai vienas iš dalykų you simply don’t say (čia kaip ir atsidūrus cinefilų kompanijoj pasakoti, jog mėgstamiausias tavo šou yra Kardashians… gal čia istorija kitam kartui).

Liūdnesnis momenčiukas: tai, kad ‘reklaminis backgroundas’ skamba kaip keiksmažodis, nėra klaida ar atsitiktinumas. Mes, marketingistai, esam privirę nemažai manipuliacinės košės.

Aš irgi nesu above this – toli gražu. Savo karjeroj, ypač pirmaisiais metais, vieną po kito šaudžiau tekstus, orientuotus į žmonių nerimą ir pasąmoningas baimes.

Tuo nesididžiuoju.

Atakuoti žmonių reptilian brains agresyviai plūstančiu clickbaitiniu šlamštu skamba kaip primityvi manipuliacija. Ir tai tiesa. Deep down turbūt visiems aišku, kad tai nėra okay – bet būdavo populiaru atsainiai gūžtelėti pečiais, kad ‘publika pati to nori’. 

Iš serijos: jeigu auditorija nereaguotų į provokacinės formos turinį, mes tokio turinio ir nebekurtume.

‘We’re doing it because it works.’
‘Fears into profits, baby.’

Man džiugu matyti, kad pastaraisiais metais marketingo kultūra stumiasi į naują teritoriją, kur yra mažiau ‘outrage as entertainment’ ir mažiau pushy ‘bro selling’. 

Norėčiau manyti, jog marketingas tampa labiau etiškas. Tuo pat metu galvoju, kad turbūt esminius lūžius skatina ne tiek rinkodaros specialistai, kiek klientų pushback (visuomenė sąmoningėja; clickbaitas ima vis labiau erzinti; žmonės pasiruošę eiti extra mile, kad triggerinantis turinys nepasiektų jų akių).

Kai žiūriu, kuria kryptim viskas juda, pokyčių trajektorija mane džiugina.

★ Džiugina, kad pamažu nusigręžiam nuo ultra transakcinio QUID PRO QUO mąstymo: ‘aš tau duosiu X (tiny freebie), jei tu man duosi Y (savo emailą), valio, sveikinimai – dabar įkritai į mano SALES konvejerį ir ketinu tave bombarduoti agresyviais promo laiškais ateinančius 25 metus.’

★ Džiugina, kai truputį mažiau kalbam apie conversions, truputį daugiau – apie conversations.

★ Džiugina, kad sausas networking tampa labiau apie juicy connection. Ir šitas tarpasmeninis ryšys netampa mažiau prasmingas vien dėl to, kad iš manęs per pirmą kontakto pusvalandį nieko nenupirko.

Kas žino, gal išauš diena, kai į naujai sutiktus žmoges žiūrėsim visų pirma kaip į warm-blooded humans, o ne target’us ar leads’us.