Kai gedim ne praeities, o visų ateičių, kurių nebebus
Užvakar pamačiau vienos merginos IG story, ir jis iki šiol neišeina man iš galvos. Story buvo apie jos svajonių gyvenimą, kurį įsivaizdavo taip: Ispanija, gyvenimas prie jūros, pietietis vyras ir du vaikai. Tada viskas nutiko visai kitaip: ji įsimylėjo norvegą ir persikėlė gyventi į Skandinaviją, ir jos mylimasis nei santuokos, nei vaikų neplanavo.
Istorijos idėja buvo lengvas priminimas apie mūsų planų trapumą (taip, iš tos pačios serijos ‘mes planuojam, o Dievas juokiasi’). Istorija buvo sukalta žaismingai – bet man vis tiek pasirodė, kad ji turi kažkokį liūdesio prieskonį.
O gal net ne liūdesio. Galbūt GRIEF.
Mes pratę apie netekties skausmą šnekėti labai siaurame kontekste. Suprantam, ką reiškia gedėti, kai miršta mūsų mylimas gyvūnėlis ar užgęsta artimas žmogus.
Bet sielvartas turi žymiai daugiau formų. Viena iš jų – gedėti ateities. Gedėti VISŲ savo ateičių, kurių jau niekada nebus.
Ir tiesa ta, kad net ir tie, kurie viską darė ‘teisingai’ ir gyvena savo svajonių gyvenimą, kartais susiduria su ‘if onlys’ ir ‘what ifs’. Mes visi turim durų, kurių neatvėrėm.
Ir mūsų sielvartas dažniausiai tūno pasislėpęs. Tupi šešėlyje, po savim parietęs liesas kojytes, ir klapsi ilgomis blakstienomis, kol sukamės savo kasdienybėje. Tada ateina akimirka, kai tyla išsprogsta.
Kartais reikia visai nedaug. Lietingos melancholiškos dienos, seno suglamžyto laiško ar minkšto prisiminimo, kurį pabudino liepžiedžių arbatos puodelis.
Ir nebyli tyla pradeda klykti.
Visi scenarijai kūliais ima verstis prieš akis.
Visi keliai, kurių nepasirinkom.
Ir visi tie ‘ateities aš’, kuriuos susikūrėm savo fantazijose.
Tikėjom: someday we’ll get there. We’ll become them. Mes kažkur pakeliui.
Mes pakeliui. Ir visos mūsų versijos, išsibarsčiusios amžinybėj, mūsų laukia.
Laukia pašėlę gamtos laukinukai ir pasitempę karjeristai išlygintais marškiniais. Laukia mokslininkai, medituotojai ir rašytojai, kuriais žadėjom tapti. Laukia minkščiausių bandelių kepėjai, pamestinukių kačių globėjai ir žemėlapius pametę keliautojai sūriais nuo vandenyno plaukais.
Nėra vieno recepto dideliems jausmams išjausti. Ko gero, kiekvienas turim rasti savo chaotiškų, netobulų būdų iki pamestųjų ‘aš’ mintimis (ir širdimi) nusigauti. Apkabinti ir padėkoti už tai, kad mus įkvėpė.
Ir galbūt – turbūt – atsiprašyti.
Mes nesam pakeliui. Net jei anksčiau sau ir kitiems tai prisiekinėjom.
Nesam pakeliui. We’re not coming.
Kai rašau šitas eilutes, dreba pirštai. Partly because I SUCK AT THIS. Išgedėti niekad nemokėjau, nors ir žinojau, kaip svarbu išmokti.
O iš dalies ir dėl kitko. Dėl to, kad dalis manęs jaučia, jog su labiausiai pašėlusiom savo ateities versijom niekada iki galo neatsisveikini.
Net žinodami, kad neatvyksi, the wildest, the most stubborn ones will always be there, waiting.
Waiting.
_______
⋆⋆⋆⋆⋆
Thanks for reading.